Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra

  

Algirdo g. 31,
LT-03219 Vilnius
Telefonas +370 5 262 9853
El. paštas info@bkagentura.lt


  Likviduojama biudžetinė įstaiga
Pirmasis puslapis

Bendrijos
Būsto valdymas ir priežiūra
Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa
D.U.K.
Klimato kaitos programa
Karjera
Laikraštis būsto sektoriaus dalyviams
Nuorodos
Paslaugos
Rangos darbų konkursai
Skaičiuoklės
Struktūra ir kontaktai
Svetainės žemėlapis
Teisinė informacija
Teritorijų planavimas
Tipiniai projektai
Veikla


Urbanistinis forumas

Urbanistinis   forumas "Lietuvos  darnios erdvinės plėtros sistemos kūrimas"

Šiandieninė Lietuvos urbanistinės plėtros koncepcija grindžiama bendraeuropiniais darnios plėtros principais. Nors ši urbanistinės plėtros kryptis tiek teisiniame, tiek politiniame lygmenyje šalyje įteisinta jau daugiau nei dešimtmetį, nemažai specialistų ir planavimo proceso dalyvių teigia, kad dabartinė urbanistinės plėtros situacija kelia susirūpinimą.

Tai, kad ne viskas vyksta sklandžiai ir ne visi kylantys rūpesčiai laiku ir tinkamai sprendžiami, parodė Aplinkos ministerijos ir partnerių - Lietuvos architektų sąjungos (LAS), Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros (BUPA), Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA), Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) - rūpesčiu 2007 m. spalio 25 d., Vilniuje, sukviesto urbanistinio forumo „Lietuvos darnios erdvinės plėtros sistemos kūrimas" rezultatai.

Beveik du šimtai valstybės institucijų, apskričių viršininkų administracijų, savivaldybių, architektus ir statybininkus vienijančių organizacijų, verslo įmonių vadovų bei specialistų, mokslininkų, nepriklausomų ekspertų diskutavo apie urbanistinės plėtros Lietuvoje raidą bei peripetijas, šios plėtros valstybinio valdymo problemas, aptarė būsto sektoriaus aktualijas. Su savo šalių patirtimi aptariamoje srityje supažindino svečiai iš Jungtinės Karalystės, Austrijos, Latvijos, Olandijos, Vokietijos, Norvegijos, Estijos ir Danijos. Aplinkos ministro Arūno Kundroto teigimu, šiuo forumu siekta, kad įvairių urbanistikos sričių specialistai pasidalintų mintimis apie urbanistinės politikos įgyvendinimo socialinius ir ekonominius aspektus bei iškylančias problemas.

Forumo dalyviai parengė rezoliuciją, kurioje konstatuojama, kad:

-       dabartinė Lietuvos urbanistinės plėtros situacija ir valdymas kelia pagrįstą specialistų ir visuomenės susirūpinimą.

-       būtina formuoti naują valstybės urbanistinę politiką, orientuotą į darnų vystymąsį ir gyvenimo kokybę, nustatant Lietuvos urbanistinės plėtros tikslus, kryptis ir gaires. Valstybės ir savivaldybių lygiu plėtoti kompleksinį, integruotą urbanistinės plėtros planavimo ir įgyvendinimo modelį, nedelsiant pašalinti teisinius ir loginius prieštaravimus teritorijų planavimo reglamentavime.

-       būtina sustiprinti valstybės ir savivaldybių institucines struktūras ir jų gebėjimus statybos ir urbanistikos politikos formavimo bei įgyvendinimo srityse.

-       skirti išteklius pastoviems šios srities mokslo tyrimo darbams, esamos situacijos stebėjimui bei prognozavimui. Sukurti urbanistinės kultūros edukacinę sistemą visuomenei šviesti ir teritorijų planavimo profesionalams rengti, užtikrinti šios sistemos finansavimą ir adekvatų planuotojo profesijos įteisinimą.

-       būtina apibrėžti viešąjį interesą urbanistinės plėtros atžvilgiu. Užtikrinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams proceso optimizavimą. Įsteigti urbanistinės plėtros informacinius centrus, atkuriant Architektūros muziejaus ekspoziciją.

-       būtina siekti gamtos, kultūros paveldo ir šiandieninių urbanistinės plėtros poreikių suderinamumo ir balanso. Įvardinti plėtros dalyvių – valstybės, savivaldybių, visuomenės bei verslo teises ir atsakomybę už miestų ateitį ir viešosios infrastruktūros plėtrą.

-       būsto plėtra, esamo būsto modernizavimas ir energetinių išteklių racionalus vartojimas turi tapti prioritetine darnios urbanistinės plėtros politikos kryptimi.

-          užtikrinant Forumo idėjų tęstinumą, panašius renginius būtina organizuoti ir ateityje.

Apibendrinant forumo dalyvių išsakytas pastabas, galima suformuluoti kelias problemines urbanistinės plėtros sritis.


Urbanistinės politikos poreikis

„būtina formuoti naują valstybės urbanistinę politiką, orientuotą į darnų vystymąsį ir gyvenimo kokybę, nustatant Lietuvos urbanistinės plėtros tikslus, kryptis ir gaires“

Esminės erdvinio planavimo,  kaip sudėtinės darnios plėtros dalies, nuostatos buvo suformuluotos jau pirmojoje Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo versijoje (1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I-1120). Erdviniai teritorijų planavimo principai Lietuvoje taikyti jau devintajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje. Lietuvos urbanistikos raida, nors ir su savitomis deformacijomis, išgyveno analogiškus etapus, kaip ir dauguma Europos valstybių. Valstybės urbanistinės plėtros politikos prioritetai, grįsti pasauliniais (JT), bendraeuropiniais (Europos Tarybos bei ES), regioniniais (Baltijos jūros šalių) ir nacionaliniais susitarimais, ir iš to sekančiu įstatyminiu reglamentavimu. Vis dėlto siekis formuoti „naują valstybės urbanistinę politiką“ rodo, kad to nepakanka.

Po 1990 m., atsisakius autoritarinio valdymo modelio, pasukta stichiško liberalizmo keliu. Kaip pastebi vienas forumo dalyvių, VGTU doc. dr. Eugenijus Staniūnas, planavimo „atmetimo“ tendencija visuomenėje lemia tai, kad planavimas, kaip potencialus valstybės plėtros stabilizavimo įrankis, arba nenaudojamas, arba naudojamas neefektyviai (gėrybių, kurias galėtų kurti planavimas, nekuria). VGTU prof. habil. dr. Pranciškus Juškevičius apskritai suabejojo, ar taip giliai dezintegruota teritorijų planavimo sistema vis dar laikytina sistema, ar tik administracinių procedūrų rinkiniu: formaliosios planavimo procedūros nuvertino dalykinę logiką, planavimo tikslus, sprendimų pagrįstumą; profesionalų planuotojų vaidmuo nusirito iki techninio atlikimo lygio. Todėl, profesoriaus įsitikinimu, būtina pripažinti, kad Bendrasis planas (toliau - BP) yra politinis dokumentas. Jį tvirtinanti taryba turėtų prisiimti visą atsakomybę už jo kokybę, pakeitimus ir papildymus. Rengėjų misija tokiu atveju – parengti pagrįstą BP bazinį variantą, kaip rekomendacinį politiniam sprendimui. Kadangi laisvos rinkos reguliavimo mechanizmai neužtikrina tvarios gyvenamųjų vietovių ir visos šalies plėtros, pasak nepriklausomo eksperto Gintauto Tiškaus, valdžios institucijos turi parengti ir vykdyti pagrįstą ir viešai paskelbtą urbanistinę politiką. Urbanistinės plėtros valdymas turi tapti valstybės pareiga ir viena svarbiausių jos veiklos krypčių, užtikrinant efektyvų ir racionalų nacionalinio turto – žemės - panaudojimą.

LAS vicepirmininkas urbanistikai Danas Ruseckas akcentavo, kad ir būsto politika šiandieninėje Lietuvoje yra tolima nuo ES erdvėje formuojamų naujų krypčių ir gairių. Ji nesprendžia esminių socialinių pokyčių: darbo jėgos ir protų nutekėjimo, darbo jėgos stygiaus didžiuosiuose miestuose bei pertekliaus kaime; politika nėra socialiai orientuota į jaunas perspektyvias, bet mažas pajamas turinčias šeimas. LNTPA prezidentas Robertas Dargis taip pat akcentavo „įperkamo“ būsto problemą: skirtingai nei, pavyzdžiui, Anglijoje, Danijoje ar Indijoje, šis klausimas Lietuvoje paliktas rinkai. Lietuvos būsto politika ateityje turėtų įsilieti į bendrą ES būsto koncepciją. Tačiau, pasak Dano Rusecko, būtina tinkamai įvertinti ir Lietuvos, kaip posovietinės erdvės, urbanistinius savitumus.

Dalį šalies valdymo problemų vis dar lemia posovietinio laikotarpio sociokultūrinės, politinės bei ekonominės permainos. Spartūs eurointegraciniai procesai taip pat ne visada leidžia adekvačiai įvertinti esamą situaciją, turimą intelektinę bazę, šiuolaikinių planavimo paradigmų sąryšį su vietos planavimo tradicijomis.

Sisteminio požiūrio link

„valstybės ir savivaldybių lygiu plėtoti kompleksinį, integruotą urbanistinės plėtros planavimo ir įgyvendinimo modelį“

Vien politiniai sprendimai, kad ir grįsti tarptautinėmis normomis bei susitarimais, problemos savaime neišsprendžia. Nors darnios plėtros principai įteisinti įstatymu, Robertas Dargis įsitikinęs, kad negalima tiksliai pasakyti, kiek darnos yra mūsų miestuose, nes nėra miesto darnios plėtros indikatorių. Jam antrino ir Pranciškus Juškevičius, teigdamas, kad planavimo sistemoje nėra numatyta būdų ir priemonių, kurie leistų objektyviai įvertinti socialinių, ekonominių ir aplinkos formavimo interesų proporcijas, subalansuoti dinaminius plėtros procesus ir konservatyvias pastangas, privačius ir viešus interesus. Tai, pasak pranešėjo, ne tik terpė spekuliuoti darnios plėtros konkretumais, bet ir lemia Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo sunkumus. Teoriškai užprogramuotai miestų sistemos raidai nėra jokio įgyvendinimo mechanizmo.

Pastaruoju metu rengiamos kelios dešimtys miestų ir rajonų bendrųjų planų. Tokia darbų gausa išryškino planavimo proceso nesistemiškumą, prieštaringumą. Jos vystymas, pasak Pranciškaus Juškevičiaus, nuėjęs formalių procedūrų, o ne problemų identifikavimo, jų sisteminio sprendimo bei planavimo tęstinumo keliu. Profesorius pabrėžė ir nelogišką bei nesisteminę planų lygmenų, rūšių bei perteklinės kompetencijos problemą. Besidubliuojančių krašto planavimo dokumentų rengimas, specialiųjų planų gausa ir įvairovė sukuria sunkiai suvokiamą, prieštaringą žemės naudojimo rėžimų mozaiką, o kadangi šių planų kompetencija nekvestionuojama, tai užprogramuoja bendrojo plano suvaržymus. Bendrojo plano ribotos galios neleidžia spręsti net skirtingų planavimo dokumentų prieštarų. Todėl, pasak eksperto Gintauto Tiškaus, prarandamas ir anksčiau bandytas taikyti kompleksinio planavimo principas.

Architektė Irena Kliobavičiūtė, aptardama nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos problemas, pažymėjo, kad dabartinis reikalavimas visoms be išimties vertybėms rengti specialiuosius planus yra netikslingas. Juolab, kad tokių planų finansavimo šaltinis yra biudžeto lėšos, o jų, akivaizdu, neužtenka. Todėl planavimo darbai užtruks nepatenkinamai ilgai. Per šį laiką bus pakenkta pačioms vertybėms. Specialiojo planavimo darbams finansuoti, architektės nuomone,  be reikalo nenaudojamos privačių investicijų lėšos. Siekiant keisti padėtį, reikėtų peržiūrėti specialiųjų planų rengimo poreikį ir pagal galimybes jį sumažinti. Valstybė turėtų imtis rengti esminius didesnių kompleksinių teritorijų specialiuosius planus. Reikia skatinti skirtingų įstatymų integralumą – revizuoti visus šią sritį kuruojančius įstatymus ir sukurti vieningą nekonkurencinę įstatymų sistemą. Tai leistų išvengti ir nuolatinio įstatymų kaitaliojimo, dėl kurio visų lygių planų rengėjai priversti kartoti procedūras, kyla kitų nesklandumų.

Urbanistinės plėtros sėkmę lemia ne tik įstatyminė bazė bei jos įgyvendinimo mechanizmai, bet ir savivaldos statusas ir gebėjimai. Deja, savivaldybių įtaka planavimo procesams – silpna. Savivaldybėms suteikta teisė planuoti teritorijas, pareiga – plėtoti viešą infrastruktūrą. Tačiau, pasak Roberto Dargio, akivaizdu, kad jos nėra pasirengę pastatyti BP numatytą viešą infrastruktūrą, kadangi, skirtingai nei kitose Europos šalyse, tokiai statybai Lietuvos savivaldybės neturi nei žemės, nei lėšų. Kaip pastebi Pranciškus Juškevičius, tam įtakos turi ir teritorijų planavimo dokumentų vienpusė, neturinti grįžtamojo ryšio, hierarchija. Darnos plėtroje nepuoselėja ir tai, kad nėra regioninių centrų palaikymo mechanizmo, o tai, pasak profesoriaus, lemia gilėjančią socialinę ir ekonominę regionų diferenciacija, kelių metropolinių centrų (teoriškai penkių, o praktiškai trijų) vyraujančią įtaką.

Dažnai planavimo varomąja jėga tampa atskirų bendruomenių noras pagerinti tik savo gyvenamąją aplinką ar padidinti nekilnojamojo turto kainą. Todėl, eksperto Gintauto Tiškaus teigimu, miestų planavimas ima remtis ne tik teisės aktų, normatyvų, ar darnios plėtros principais, bet ir pačių savivaldybių sukurtu individualiu teisiniu reguliavimu. Didele grėsme Gintautas Tiškus laiko ir tai, kad nekoordinuojami urbanistinės plėtros procesai kaimo vietovėse. ES struktūrinių fondų parama kaimo plėtrai naudojama daugiausiai žemės ūkio reikmėms ar pavienių objektų statybai ir nėra efektyvi. Didmiesčių priemiestinės zonos naudojamos neracionaliai. Užstatomos rekreacijai, žemės ūkiui skirtos teritorijos, stengiamasi užstatyti miško parkus. Vyksta stichinė urbanizacija, nesprendžiant inžinerinės, susisiekimo, socialinės ir kitos būtinos gyvenimo kokybei užtikrinti infrastruktūros statybos klausimų. Pavojų kelia ir žemės konsolidacijos projektai įgyvendinami teritorijose, kurioms neparengti BP, nes be plėtros plano nežinia ką į ką keičiame. Nekoordinuotos plėtros akivaizdoje, Gintautas Tiškaus manymu, būtina užkirsti kelią naujo pobūdžio problemų ar teritorinių skirtumų atsiradimui. Tam reikia harmonizuoti valstybinių institucijų kompetencijas, sukurti instituciją nuolatiniam urbanistinės plėtros procesui stebėti ir analizuoti, sutelkti žinias ir finansinius išteklius geriausiam galimam rezultatui pasiekti. Bendrųjų planų įgyvendinimą sunkina ir jų atotrūkis nuo finansinio planavimo. Tad ateityje, Roberto Dargio įsitikinimu, miestų plėtra turi tapti ir valstybės ekonominės politikos dalimi.

Urbanistinės plėtros klausimai vyriausybiniu lygmeniu išskaidyti net šešioms ministerijoms: Aplinkos (aplinkosauga, visuomenės dalyvavimas, teritorijų planavimas), Ūkio (gyvenamųjų vietovių inžinerinės ir socialinės infrastruktūros plėtra), Žemės ūkio (miestų žemės politika, vengiant atsakomybės už BP įgyvendinimą), Vidaus reikalų (regionų plėtra), Kultūros (kultūros vertybių apsauga) ir Finansų (mokesčių politika) ministerijoms. Tai, Roberto Dargio manymu, kenkia urbanistinės plėtros proceso darnai, o tokie klausimai kaip miestų konkurencingumo didinimas, kas yra ES regioninės plėtros prioritetas, lieka apskritai be institucinio dėmesio.

Natūralu, kad šiuolaikinių plėtros koncepcijų tarpdiscipliniškumas jaunos demokratijos šalyje sukelia sunkiai įveikiamus trikdžius. Todėl dėsninga, kad profesinėje erdvėje dažnai skamba siūlymai atkurti 1990 - 1998 m. gyvavusią Statybos ir urbanistikos ministeriją. Nesvarstant kitų šios ministerijos egzistavimo aspektų, tenka abejoti, kad net įsteigus tokią instituciją kažin ar pavyktų sutelkti joje visą su urbanistine plėtra susijusią veiklą. Visgi Gintautas Tiškus mano, kad tikslinga ir būtina kurti urbanistinės plėtros procese dalyvaujančių struktūrų sistemą, kuri peržengtų atskirų miestų ir kaimo vietovių plėtros klausimus ir spręstų visos urbanistinės sistemos vystymą ilgalaikėje perspektyvoje. Kiekvienas valdymo lygmuo turi būti atsakingas už miestų ir kaimų teritorijų ateitį. Ministerijos, įgyvendindamos sektorines politikas, turi daug aiškiau suvokti šių politikų svarbą urbanizacijos procesams, veiksmai turi būti koordinuoti, kad papildytų vieni kitus.

Dano Rusecko teigimu, nemažai problemų padėtų išspręsti organizacija, kuri rūpintusi šalies erdvine plėtra, būsto renovacija, gyventojams teiktų kvalifikuotą informaciją architektūros ir urbanistikos klausimais. Todėl įsteigta Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra, pasak Dano Rusecko, ateityje turėtų peraugti į aukštos kokybės specialistais bei laboratorijomis aprūpintą mokslo ir praktikos įstaigą – Lietuvos urbanistikos ir būsto institutą prie Lietuvos mokslo akademijos.

Urbanistinei plėtrai mokslinį pagrindą!

„Skirti išteklius pastoviems šios srities mokslo tyrimo darbams, esamos situacijos stebėjimui bei prognozavimui

Forumo dalyviai atkreipė dėmesį į tendenciją, kad planavimo dokumentai vis labiau panašėja į administracines instrukcijas, o ne į erdvines plėtros koncepcijas. Daugeliui profesinių diskusijų trūksta moksliniais stebėjimais bei tyrimų rezultatais grįsto pagrindo, o tai savo ruožtu lemia menką tokių diskusijų rezultatyvumą ir efektyvumą. Nemažai rūpesčių kelia tai, kad reorganizavus valstybinius projektavimo institutus nėra institucijos, kuri, panaudodama sukauptą teritorijų planavimo, architektūros ir urbanistikos patirtį, analizuotų būklę, teiktų profesionalius patarimus ir rekomendacijas šių sričių valstybės politikos klausimais.

Pasigendama prioritetinio požiūrio į urbanistikos mokslą, kaip sėkmingo teritorinio plėtojimo garantą. Net specialistų tarpe sunkiai kinta sampratos, vangiai įsigali naujos planavimo koncepcijos. Pavyzdžiui, vis dar gajus urbanistinių struktūrų apibūdinimas vien funkcinių zonų principu. Nors raiškios struktūros, pasak Pranciškaus Juškevičiaus, nyksta, skaidosi į mozaikos tipo teritorijų visumą, kurią apibūdina ekonominiai rodikliai (investicijų grąža, nekilnojamojo turto kainos ir kita), socialiniai požymiai (socialinė atskirtis, deviacijos, socialinių marginalų aktyvumas), komunikacinis ir lokalizacinis mobilumas (švytuoklinės migracijos, sėslūs ir tranzitiniai rajonai), demografinės struktūros raida, aplinkos kokybės ir išorės efektai. Pranešėjas apgailestavo, kad urbanistinės studijos yra nepopuliarios, nes nefinansuojamos, o urbanistikos praktikos darbai neturi objektyvių ir konstruktyvių kritikos bei polemikos partnerių. Robertas Dargis viliasi, kad ateityje miestų plėtros situacija mokslo ir žinių pagrindu bus sistemingai stebima ir vertinama, o politiniai sprendimai bus paremti pasaulio tendencijomis, viešo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimu.

Urbanistinės kultūros edukacinė sistema

„būtina sustiprinti valstybės ir savivaldybių institucines struktūras ir jų gebėjimus statybos ir urbanistikos politikos formavimo bei įgyvendinimo srityse. Sukurti urbanistinės kultūros edukacinę sistemą visuomenei šviesti ir teritorijų planavimo profesionalams rengti

Savivaldybių lygmens teritorijų planavimo dokumentus rengiantys specialistai - viena didžiausių problemų - įvardija šio lygmens politikų ir tarnautojų gebėjimų stoką sprendžiant urbanistinius klausimus. Esama nusiskundimų ir dėl planuotojų profesinės kvalifikacijos būklės bei perspektyvų. Pasigendama visuomenės urbanistinio išprusimo. Todėl forumo dalyviai pripažino, kad būtina formuoti edukacinę urbanistinę sistemą, kuri būtų orientuota į visus urbanistinio proceso dalyvius bendrai ir į kiekvieną iš šių grupių atskirai. Pranciškus Juškevičius pabrėžė, kad vienodai svarbus tiek visuomenės žinių lygis, tiek planuotojų kvalifikacija, politikų ir valdžios tolerancija nuomonių įvairovei bei sisteminiams kompromisams, bendras urbanistinių teorijų ir koncepcijų, šiuolaikinių metodų bei būdų išmanymas ir gebėjimai juos taikyti. Architektė I. Kliobavičiūtė atkreipė dėmesį į atestuotų kultūros paveldo specialiojo planavimo specialistų trūkumą. Nors planavimą organizuoja Kultūros paveldo departamentas (KPD) arba savivaldybės administracijos direktorius, valstybė neorganizuoja tokių specialistų kvalifikuoto rengimo.

Pastarųjų dešimtmečių sociokultūrinio konteksto kaita lėmė visuomenės sampratos ir sąrangos permainas: dar neseniai buvęs kolektyvizuotas ir beteisis šiandieninis pilietis siekia kurti socialiai tikslingais santykiais grįstą visuomenę. Tačiau, kaip ir bet kokios radikalios kaitos atveju, neretai  vienas kraštutinumas virsta kitu. Darnios plėtros idėjos kilmė yra tampriai ir tiesiogiai susijusi su visuomenės dalyvavimu planavimo procesuose. Todėl, siekiant, kad visuomenė taptų pilnaverčiu planavimo proceso dalyviu, reikia skirti dėmesį ne tik  edukacijai, bet ir kurti tinkamas informacinės sklaidos sąlygas. Tvirtas tokio strateginio tikslo įgyvendinimo atramos taškas galėtų būti specialistų siūlomi „urbanistinės plėtros informaciniai centrai“.

Planavimo dalyvių pareigų ir teisių balansas

“būtina apibrėžti viešąjį interesą urbanistinės plėtros atžvilgiu"

„Įvardinti plėtros dalyvių – valstybės, savivaldybių, visuomenės bei verslo teises ir atsakomybę už miestų ateitį ir viešosios infrastruktūros plėtrą“

Poautoritarinė profesinė bendruomenė susiduria ne tik su specializuotų diskusijų kultūros problemomis, bet ir su senos demokratijos šalims įprastu visuomenės dalyvavimo urbanistinio planavimo procesuose reiškiniu. Dėsninga, kad ir visuomenėje vyraujantiems požiūriams į  planavimą įtaką daro naujausių laikų istorinė patirtis. Planavimas asocijuojamas su sovietiniu planiniu reguliavimu, o „antiplanavimo“ ar „neplanavimo“ doktrina neretam atrodo šiuolaikiška ir dėsninga valstybės plėtros koncepcija. Advokatas Vidas Rudokas, aptaręs viešo intereso statusą Lietuvoje bei užsienio valstybėse, atkreipė dėmesį į tai, kad nors šį interesą atstovauja valdžios institucijos, kurių sprendimai idealiuoju atveju turėtų būti grindžiami atskirų visuomenės grupių interesų pusiausvyra ir objektyviais visuomenės poreikiais ar nulemti atstovaujamąsias valdžios institucijas suformavusių vyraujančių visuomenės grupių interesų, praktikoje dažnai yra veikiami atskirų privačių interesų. Dėl to, advokato manymu, reikėtų tiksliau įstatymais apibrėžti viešąjį interesą, plačiau įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą ir riboti galimybes kreiptis dėl jau priimtų sprendimų panaikinimo. Ginant viešąjį interesą būtina sieti subjektų teises su pareigomis ir atsakomybe. Taikant reikalavimo ar ieškinio užtikrinimo priemones (pvz., stabdant statybas), pranešėjo manymu, būtina taikyti galimų nuostolių kompensavimo užtikrinimą, o jei dėl skundo ar ieškinio valstybė ar savivaldybė gali patirti didesnę žalą nei žala, padaryta visuomenės interesams, viešojo intereso gynimui turėtų būti taikomos kompensacinės priemonės, nenaikinant valstybės ar savivaldybės sprendimų.

Lietuvos laisvos rinkos instituto vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas forumo dalyviams pasiūlė aptarti privačios nuosavybės svarbą žemės rinkai. Pranešėjo teigimu, siekiant užtikrinti žemės vertės augimą, turi būti išlaikyta decentralizuoto, konkuruojančio, ieškančio vis naujų panaudojimo formų pokyčio galimybė. Savininkas turi išlaikyti pagrindines teises, kaip naudoti ir keisti savo turimą žemę, o nuosavybės apsauga turi būti vienas svarbiausių principų, sprendžiant daugelį žemės rinkos reguliavimo klausimų – infrastruktūros finansavimo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir kita. Ilgalaikei nekilnojamojo turto rinkos plėtrai bei vartotojų pasitikėjimui ja, būtina nuosekli nuosavybę sauganti politika. Pagrindines šiandienos žemės rinkos problemas, Giedriaus Kadziausko manymu, lemia ne tik neužbaigta restitucija, painiava valdžios institucijų kompetencijose ar valdininkų nesąžiningumas, bet ir tai, kad sprendimai dėl privačios nuosavybės persikėlė į valdininkų kabinetus. Tai lemia tinkamos veiklai žemės trūkumą, išaugusią kainą, menką teritorijų pasiūlą pramonės objektams statyti, ilgai trunkančias leidimų gavimo procedūras, menką motyvaciją investuoti į „infrastruktūros neturinčius“ infrastruktūros objektus. Todėl kuriant ir įgyvendinant urbanistinės plėtros politiką negalima užmiršti, kad tik savininką gerbianti ir sprendimus jam suteikianti sistema yra patvari. Eliminuojant juos iš sprendimų priėmimo, Lietuvoje vėl tektų atlikti  privačios nuosavybės restituciją.

Urbanistinių kompleksų modernizacija

būsto plėtra, esamo būsto modernizavimas ir energetinių išteklių racionalus vartojimas turi tapti prioritetine darnios urbanistinės plėtros politikos kryptimi”

Būsto modernizavimo politika taip pat turėtų tapti organiška būsto politikos dalimi. Tačiau, pasak architekto Dano Rusecko, tai įmanoma tik realiai pertvarkant jos sistemą, sukuriant galimybes dirbti kvalifikuotiems tos srities specialistams. Modernizuojant būstą didžiausias dėmesys skiriamas šilumos taupymui, o socialinės, kraštovaizdžio, transporto problemos, kurios yra tiesiogiai susijusios su atnaujinimu, lieka neišspręstos. Iš kelių šimtų šalyje realizuotų modernizacijos projektų tik keli namai buvo kompleksiškai sutvarkyti. Problema, kad šiuo metu urbanistinės architektūrinės renovacijos - modernizacijos pagrindinis objektas yra namas, bendrija, bet ne urbanistinis kvartalas. Net sovietmečiu Lietuvoje masinė statyba buvo sprendžiama ne pavienių pastatų „kaišiojimu“, o kompleksiška gyvenamųjų rajonų statyba. Kvartalams suprojektuoti buvo skelbiami respublikiniai konkursai, o projektai įgyvendinami kompleksiškai su visa reikiama infrastruktūra. Tuo tarpu dabar šių kvartalų bei atskirų namų atnaujinimas vykdomas neatsižvelgiant nei į autorines teises, nei į rajonų urbanistinį - architektūrinį savitumą. Kompleksinė kvartalų modernizacija turėtų vykti organizuojant urbanistinius - architektūrinius konkursus, pritraukiant didelį Lietuvos architektų ir inžinierių potencialą. Atspirčiai galėtų būti sukurtas šiuolaikiškas Lietuvos būsto standartas ar įgyvendintos parodomosios statybos iš biudžeto lėšų. Būsto problemą galima spręsti ir statant naujus gyvenamuosius kvartalus su kompleksine infrastruktūra, panaudojant jau sukurtą socialinį tinklą. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktorius Valius Serbenta, aptardamas būsto modernizavimo programos rezultatus, taip pat pabrėžė kompleksiškumo svarbą. Jo teigimu, siekiant užtikrinti pilnavertišką gyvenamosios aplinkos modernizavimą, savivaldybės skatinamos rengti atskirų kvartalų atnaujinimo investicijų programas, kurias įgyvendinus būtų atnaujinama visa infrastruktūra su privažiavimo keliais, žaliosiomis zonomis, vaikų žaidimo aikštelėmis ir kita.

Užsienio patirtis – finansų ir idėjų pusiausvyra

Forume dalyvavo bei pranešimus skaitė specialistai iš įvairių užsienio šalių. Tokios valstybės, kaip Jungtinė Karalystė ar Olandija, turi vienas brandžiausių planavimo tradicijų. Jų politiniai žingsniai urbanistikoje jau tapę savotišku urbanistinio avangardo etalonu. Savita Vokietijos patirtis, jungianti dvi skirtingas tradicijas: vakarinėje šalies dalyje nuo seno plėtotos tokios pat pažangios idėjos, kaip ir Jungtinėje Karalystėje ar Olandijoje, o rytinės dalies patirtis analogiška lietuviškajai. Mūsų plėtros sėkmes ir rūpesčius galima buvo palyginti ir su artimiausių kaimynų latvių ir estų pasiektais rezultatais. Austrų specialistai forumo dalyvius supažindino su savo šalies socialinio būsto statybomis. Ypatingai aukštus energetinio efektyvumo, ekologiškumo bei gyvenamosios aplinkos standartus atitinkantys būstai turbūt ne vieną forumo dalyvį privertė pakeisti savo požiūrį į socialinę statybą apskritai. Vertingos patirties suteikė Norvegijos specialistų pristatyta Šiaurės šalių statybos sektoriaus teisės aktų, planavimo hierarchijos, viešo intereso bei statybų proceso analizė. Forumo baigiamąjį pranešimą skaitė viešųjų erdvių regeneravimo virtuozas, vietos specialistams gerai žinomas profesorius iš Danijos Jan Gehl. Nors forumo dalyvių dėmesys buvo sutelktas į vietos problemų identifikavimą, užsienio patirties pristatymas savotiškai atkreipė dėmesį, kad nebūna problemų be sprendimo būdų, o kokybiški sprendimai ne visada kainuoja brangiai – dažnai svarbiau keisti mąstymą.

Forumas įvyko, kas toliau?

„užtikrinant Forumo idėjų tęstinumą, panašius renginius būtina organizuoti ir ateityje“

Aktualizuota urbanistinės plėtros svarba netrukus po forumo patvirtinta įvairių institucijų ir orgabizacijų atitinkamais veiksmais. Aplinkos ministerija, rengianti kasmetinius apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo bei architektūros specialistų mokymo seminarus, nusprendė tai daryti du kartus per metus. Ministerijos įsteigtos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros užsakymu nepriklausomas ekspertas Gintautas Tiškus parengė „Lietuvos Respublikos urbanistinės politikos kryptis ir gaires“. Savo pasiūlymus, kaip tobulinti teritorijų planavimo procedūrą, pateikė Lietuvos architektų rūmai bei LAS, LLRI bei LNTPA. Pastaroji organizacija iniciavo Darnios plėtros akademijos, virtualios, atviros bendravimo erdvės, jungsiančios darna suinteresuotas visuomenines organizacijas, mokslo bei valdžios institucijas, visuomenę ir verslą, steigimą.

Liutauras Nekrošius
BUPA vyriausiasis specialistas
urbanistinės plėtros klausimais